Intro į filmą arba ,,Ir Afrikoje galima gyventi ” #1

Pirma diena Ugandoje

Visų pirma norisi paminėti, jog pasiryžti šiai kelionei buvo nelengva. Prieš pat išvykstant nebuvo intensyvaus šokinėjimo iš džiaugsmo, gerokai daugiau įtampos. . Turbūt dar niekad ,,kinkos“ taip nedrebėjo. pirma (ir manau, kad ne paskutinė) tokio tipo kelionė gyvenime, tad manau nerimauti yra normalu. Sėkmingai prisiminus vieną iš gyvenimo moto ,,gyventi nepaisant baimės“ teko susirinkti visą kiaušidžių energiją ir sėsti į lėktuvą. Važiuojam. Tiksliau – skrendam. Laikas pačiai pildyti savo svajones 😊

Iš viso kelionė (Šiauliai – Ryga – Helsinkis – Doha – Entebbe) truko ~ 22 val. ir teko skristi per naktį. Tik atskridus į Ugandą ir išėjus iš Entebbe oro uosto apėmė ramybė ir suvokimas, kad svarbiausią žingsnį jau žengiau – išvykau. Pasitiko šiluma, saulė ir ramiai lauko palapinėse, kurios atstojo atvykstančiųjų laukimo salę, laukiantys žmonės. Belaukdama atvažiuojant organizacijos vadovų pradėjau skaityti knygą – Isabel Allende ,,The Soul of a Woman“ (beje, puiki knyga). Mane pasitiko abu pirmosios organizacijos, kurioje savanoriausiu – Environmental Conservation and Agriculture Enhancement Uganda [Eco-Agric Uganda – vadovai – Josephine ir Robert. Tada patraukėm į jų namus, kurie yra Kampalos pakraštyje, Wakiso regione. Pravažiavome Viktorijos ežerą – kuris riboja trejų valstybių – Ugandos, Kenijos bei Tanzanijos sienas. Kelionės metu stebint vaizdą – rudos gatvės, dulkių debesys, visur įvairiausio lygio automobiliai bei motociklai. Krūvos žmonių, kurie pakelėse įsirengę įvairiausio plauko parduotuvėles, vaikai vedantys kitus vaikus, lūšnynai besikeičiantys su gyvenamaisiais namais. Dar pridėjus beveik nemiegotą naktį gavosi jausmas, lyg stebėčiau/dalyvaučiau filme. Sužinojau apie jų ,,viešąjį transportą“ – boda boda – tai motociklai, kurie gali vežti nuo vieno iki trejų suaugusių. Tai efektyviausia transporto priemonė, tačiau nors ir nėra važiuojama greitai ir keleiviai vyksta be šalmų, apie saugumą galite susidaryti vaizdą patys 🙂 Taip pat, pamačiusi kelių įvairovę – nuo asfalto iki nuvažinėtų žemių, supratau, kad lengvasis automobilis gali pravažiuoti viską – reikia tik norėti.

Atvykus į organizacijos vadovų namus manęs laukė pietūs bei trumpas kultūrinis šokas pamačius kambarį (kuo toliau stebint tuo labiau supratau, kad su mano kambariu viskas yra labai ok) ir ilgas pokaitis lauke lijant tropiniam lietui.

2021 09 21, antradienis