#šitaskiekilgesnis
Pastarosios savaitės buvo labiau įtemptos, praktiškai be interneto ryšio ir pasivijo nuovargis (taip, ir nuo keliavimo bei įspūdžių galima pavargti), tad ir postas vėluoja. Persiprašau 😊
Kaip ir užsiminiau pavadinime, prieš dvi savaites atsisveikinau su pirmąja organizacija, Eco-Agric Uganda, kurioje praleidau pastarąjį mėnesį bei su nuostabiu vaizdu pro langą.
Paskutinė diena buvo kupina įspūdžių: ryte vyko mišios, kurių metu kunigas laimino mokyklą, organizaciją bei bendruomenę. Iki tol man dar neteko dalyvauti vietinėse mišiose ir oh boy, jos man patiko gerokai labiau nei gimtinėje. Didžiausią įspūdį paliko muzika – tai buvo lyg afrikietiškais bugnais pagardinta gospel versija. Ir patikėkit, nuotaika visai kitokia 😉 Po mišių visa kompanija su kunigu priešaky ėjo per visą teritoriją, kol buvo palaiminti visi kampai. #Funfact : procesija pasiekė ir mūsų namelio terasą,kur tuo metu savanorė amerikietė Kelly turėjo online studijų seminarą. Nauji atspalviai studijų procese 😅
Po pietų vyko vietinės futbolo rungtynės, kur vienoje iš komandų žaidė (ir laimėjo) mūsų savanoriai ispanas Ignasi bei britas James. Vien jau kelionė iki vietinio ,,futbolo stadiono” buvo įdomesnė – vykome mes, palaikymo komanda, salone bei beveik visa futbolo komanda atviroje pikapo bagažinėje. Keli kadrai:
Po rungtynių laukė atsisveikinimo vakarėlis. Užpirkome alaus bei limonadų (kurie čia populiaresni nei vanduo), pakankamai jautienos sočiai vakarienei bei pasirūpinome muzika. Manęs laukė maloni staigmena – mano mokinukai paruošė man trumpą pasirodymą, kurio ištrauką įkeliu.
O po vakarienės laukė šokiai! Viena iš geriausų ir daugiausiai džiaugsmo man nešančių patirčių šiame krašte yra laisvė ir galimybė šokti. Kaip jie juda! Ir jų muzika tam tikrai tinkama.
#offtopic Nuoširdžiai nepamenu, ar anksčiau minėjau, tačiau gyvenant šioje stovykloje kartais vakarais, išgirdę muziką, nuvykdavome į netoliese esančius vienos mano mokinės namus, prie kurių vykdavo tiesiog improvizuotas šokių vakarėlis. Galiu pasakyti tik tiek, kad namų močiutė oficialiai judėjo geriausiai ir tikrai turėjau ko pasimokyti 😄
Grįžtant prie išleistuvių – buvo tikrai liūdna atsisveikinti su mokinėm bei palikti šią vietą. Keli kadrai iš paskutinės dienos:
Taigi, penktadienio rytą trise su vaikinais patraukėm į Kampalą, kur juos palikusi persėdau į kitą taxi (mikroautobusiuką), vežantį į Jinja (Džindža), miestą, kuriame yra Nilo ištakos. Beveik 300km kelionė truko maždaug 9val ir vakare jau sutemus atvykau į naują savanorystės vietą bei susitikau su organizacijos The Giving Youth Club Uganda vadovu Francis.
Sužinojau, kad mano kambary nėra elektros bei telefono (o su juo kartu – ir interneto) ryšys kambary ,,nedatraukia“. #neprašytaspatarimas keliaujant tokiuose kraštuose –su savimi turėti žibintuvėlį bei energijos banką (powerbank (medinukas, hihi)) telefonui įkrauti. Net jei vykstate ne savanoriauti ir gyvensite tik viešbučiuose – kartais elektra dingsta ir gyvenamuosiuose rajonuose. Visgi yra pliusas – vėl gyvensiu viena kambaryje. Po beveik mėnesio, praleisto gyvenant su kambariokais šiek tiek #metime bus tikrai paranku. Interneto ryšio bei elektros nebūvimas irgi turi savų pliusų – jokių pagundų griebti telefoną ir pradėti beprasmiškai ,,scrollinti“ bei miegoti eisiu tikrai ne vėliau 21val. (primenu, jog 19val. čia jau tamsu).
Kitą dieną, šeštadienį, laukė susipažinimas su miestu – Jinja. Čia pirmą kartą išbandžiau rolex‘ą 🌯 Ne, ne laikrodį, o vieną iš populiariausių gatvės maistų. Tai lyg kiaušinienė dedama ant chapati (vietinis storo lietinio blyno su morkomis bei svogūnais tešloje variantas) ir suvyniojama į suktinuką. Į vidų galimą įdėti įvairiausių priedų – vištienos bei daržovių. Realiai tai kebabo variantas, tik su kiaušiniene ir man asmeniškai skanesnis.
Vėliau apžiūrėjome patį miestą bei sočiai apsipirkome vaisių bei daržovių vietiniam turguje. Vakarienei važiavome į kito vadovo – Timothee – šeimos namus, kur manęs laukė vėlgi labai svetinga pasiturinčių ugandiečių šeima bei iki šiol skaniausias namie gamintas ugandietiškas maistas šioje kelionėje.
Sekmadienį buvau pakviesta į jau minėtos šeimos tėčio gimtadienį, kuris buvo vakarėlis-siurprizas prie Nilo upėje esančių Busowoko krioklių. Žinoma, afrikietiškais tempais vakarėlis prasidėjo gerokai po pietų ir kol pasivaišinome tortu bei pasifotografavome pradėjo vakarėti, tačiau labiausiai lauktas momentas visgi atėjo – ėjome maudytis prie mažesniųjų krioklių. Laukti vertėjo, nes po karštos dienos atsivėsinti kriokliuose buvo vienas geriausių momentų kelionėje. Ir pasijaučiau kiek iškritusi iš konteksto – buvau vienintelė baltoji visoje teritorijoje ir dar vilkinti maudymuką. Švelniai sakant, atkreipiau žmonių dėmesį 😅
Keli anksčiau nepaminėti momentai: prieš atvykstant, šioje organizacijoje buvau nusiteikusi praleisti visą likusį laiką iki išvykimo, nes buvau jau kiek pavargusi nuo keliavimo. Tik atvykusi, supratau, kad visgi teks keliauti toliau, mat pati organizacija ir vadovai pasirodė kiek neprofesionalūs ir neorganizuoti. Taip pat itin išryškėjo čia gan dažnai sutinkamas požiūris, jog muzungu (baltieji) vaikšto pilnomis kišenėmis pinigų ir yra pasiruošę juos leisti į visas puses. Kantrybės dugną pramušė, kai vienas iš vadovų, Francis, šeštadienį į kelionę po miestą išvyko net nesiteikęs pasiimti piniginės, nes tikėjosi, jog visad mokėsiu už jį. Taip pat vidury dienos sužinojau, jog bus prašoma susimokėti už maitinimą, kadangi organizacija neturi finansinių resursų nuo pat Covido pradžios. Žinoma workaway.info profilyje apie tai nėra užsiminta. Po visų švenčių susėdome su abiem vaikinukais/vadovais ir turėjome rimtą diskusiją apie požiūrį į baltuosius bei pinigus, pradėjome dėlioti soc. medijos bei lėšų rinkimo strategiją. Ar aš esu anksčiau tai dariusi? Ne, bet visad būna pirmi kartai.
Sutikau organizacijoje pasilikti iki savaitgalio ir dirbti su minėtais organizacijos vidinio darbo planais bei vėlgi atidaryti moterų rankdarbių mokyklėlę. Taip pat rytais eidavome padėti valyti šalia esančią valstybinę ligoninę, mat organizacija yra sudariusi gan gražią sutartį – jie padeda apsitvarkyti ligoninėje mainais į tai, jog su organizacijos ,,siuntimu“ vargingi gyventojai, negalintys susimokėti už gydymą, bus priimti gydytis į ligoninę. Taip pat ligoninė suteikia galimybę krautis elektrinius prietaisus, kuo buvo gausiai pasinaudota. Tad rytas prasidėdavo pusryčiais 6:30, tada patalpų tvarkymas ligoninėje (manau naudinga išbandyti visas darbo grandis, ypač pučiantis ego įgavus vieną ar kitą statusą – atsiranda vis didesnė pagarba darbuotojams), po to seka darbas su moterimis, pietūs, bei organizacijos veiklos planavimas. Darbas su moterų bendruomene buvo absoliutus savaitės perliukas. Palanku buvo tai, kad pakankamas skaičius jų mokėjo angliškai ir besimokant galėjome kalbėtis apie įvairiausius gyvenimo Ugandoje aspektus (apie tai žadu palikti atskirą įrašą). Per 4 susitikimus išmokome nerti kojines bei siūti daugkartinius higieninius įklotus. Taip pat su vaikinais padėliojome tolesnio organizacijos darbo strategiją.
Kas liečia labiau turistinę veiklą, tai deja ši savaitė nebuvo labai blizganti. Itin norėjau išbandyti kanojas arba pasiplaukiojimą plaustu per Nilą, tačiau šioms veiklos sutrukdė senkantys finansai, o Nilo ištakos (realiai vieta, kurioje Baltasis Nilas, vienas pagrindinių Nilo intakų, išteka iš Alberto ežero) liko neaplankytos, mat savaitės vidury vėl sugebėjau apsinuodyti maistu ir nebeturėjau energijos keliauti. O savaitgalį iš didelio susierzinimo daug nuotraukų pačiame Jinja mieste nepadariau, nors mietas gan senas bei išlaikęs savo stilių, tad prie Jinja miesto visi pliusukai dar neuždėti ir tikrai dar palikta veiklų kitiems vizitams 😉
Penktadienį ryte susikrovusi savo mantas savaitgaliui patraukiau į Kampalą, kur visą savaitę leido likę savanoriai. Išsinuomojome vakarietišką ,,padorų“ butą ir vėl turėjau galimybę pasidžiaugti dušu, švara ir net wi-fi‘jum #prabanga Nuoširdžiai sakant, niekad negalvojau, kad taip pasiilgsiu lėtų šeštadienio rytų kai basom su pižama galima kelias valandas gaminti kiaušinienę 😅🍳🥑 Vėliau laukė apsipirkinėjimo diena Kampaloje bei dar viena vakarienė, sudaryta tik iš vaisių – ananasų, arbūzų bei mangų #priprastigalima🍍🍉🥭
O ankstų sekmadienio rytą, atsisveikinę su Kelly bei James, kurių laukė skrydis namo, su ispanu Ignasi patraukėme šiauriau – į Mbale miestą, šalia kurio laukė nauja ir gan daug žadanti organizacija. Pastaroji pradėjo veiklą 1999m. kaip mokykla našlaičiams bei reabilitacijos centras buvusiems vaikams – kariams.
Daugiau apie organizaciją bei mano laiką Ugandos šiaurėje – kitame įraše!
Linkėjimai.
Akvilė
Mano nuotykiai Afrikoje 